Sakykit ką norit, bet tarp mūsų atsiranda lyderių, kurių pavyzdžiu sekame. Kartais net nenorėdami, bet sekame. Tikriausiai kažkas panašaus į bandos jausmą. Viena vertus tai yra gerai. Tarkim kai lyderis yra mokytojas, sužinai kažką naujo ir pan. Bet pastebėjau, kad dažnas pasirenka blogąjį pavyzdį. Kas per blogasis pavyzdys? Manau, tai tokios situacijos kaip, “einam susisuksim kaseką, pritapsim gal” arba “ė, žiūrėk į tą. Stovi vienas. Einam pa*izdavot” ir t.t. Daugumai nepavyksta atsispirti tokiems pasiūlymams ir… blogai pasidaro (su atodūsiu).
Bet šį kart nemoralizuosiu, nusibodo! Pasakosiu iš vidaus. Na taip, mane paveikė kažkoks lyderis, pasidaviau. Tyčiojomės. Bet nestipriai. Po truputį. Galų gale tai išaugo į didelį burbulą. Ir sprogo… Bet tai nesibaigė. Tai tapo daugiau nei patyčia. Tapo gyvenimo būdu. Vis prikišdavome frazę su pašaipa. Vėl šaipėmės. Vėl. Ir pastebėjau, pajutau, kad turim baigti tai. Pasakyti VETO. Bet sunku pasakyti tokią akivaizdžią, kartu nepastebimą tiesą. Prieš grupę asmenų, ilgą laiką teigusių, kad tai normalu ne kiekvienas stotų. Tačiau aš… to neįstengiau. Įstengiau, bet labai tyliai, po truputį. Ir štai, pavyko. Susitikome akis į akį su būtybe. Viskas buvo ypatingai sunku. Atrodo pradėsi viską iš pradžių. Bet kur tau. Viskas sunkiau nei maniau. Į galvą dar plūsta šmeižtas, o iš burnos jau virsta sveikinimasis. Sunku. Bet verta. Ledai pralaužti.
Na va, įrodžiau, kad galima atsikratyti blogųjų pavyzdžių.
Prieš porą dienų man ir draugui toptelėjo mintis. “Davai” nusiperkam Rubiko kubą! Nuėjom Akropolin į Galvosūkių pasaulį kubų ieškot. Radom. Tik kaina nuvylė (viso labo ~40Lt). Bet mūsų noras išspręsti 1974 metais sukurtą galvosūkį nepalaužė valių. Ėjom į Maximą laimės ieškot. Laimę suradom – rubikas už 10Lt! Nusipirkom. Ir tada prasidėjo…