(kalba, rašyta mokyklai)
Problemos yra neatsiejama dalis gyvenime. Nėra ir nebuvo tokio laikotarpio, kada žmonės neturėtų problemų. Šį dalyką enciklopedija paaiškina taip: „Uždavinys, iškylantis žmonių tikslingoje veikloje ir reikalaujantis teorinio arba praktinio sprendimo.“ Būtent, „reikalaujantis sprendimo.“ Todėl ir stengsiuosi padėti ją išspręsti. Kadangi kalbą sakau mokykloje, tad tikslinga būtų kalbėti apie jaunimo problemas. O jų yra daug. Pradedant patyčiomis ir baigiant cigaretėmis, švirkštais. Bet aš nesu nusiteikęs sūdyti jūsų galvas eiliniais pamokslais, moralais apie rūkymą ir narkomaniją. Juk tai yra jūsų pačių kūnai. Todėl ne man spęst… Aš pasiruošiau kalbėti apie problemas, liečiančias mus visus, mūsų tautą. Noriu jums įrodyti, kad jaunimas labai atitolęs nuo tikrojo lietuvio kultūros.
Visų pirma norėčiau plačiau aptarti, kas yra ta nacionalinė kultūra. Pradėsiu nuo klausimo, o kas nėra nacionalinė kultūra? Viskas ką mes kuriam, galvojam, valgom ir yra mūsų kultūra. Kultūros sričių yra daug: menų, paveldo, mokslo, bibliotekos, etninė, kulinarinė ir t.t. Kalbant konkrečiai apie mūsų, lietuvių kultūrą noriu pasakyti, kad turime kuo didžiuotis. Antai tautiška apranga, tokia gyva, kupina energijos… Ne vien tekstilės gaminiais galime pasigirti. Turime tokį unikumą pasauly kaip rūpintojėlio skulptūras, koplytstulpius. Ir šį kraitį, manyčiau, Lietuvai pavyko išsaugoti, kadangi prie Dievo buvę prisirišę senoliai. Tai dar viena kultūros atšaka – religija.
Nūdieną mes perimame juostą ir audžiame toliau. Tik ar dailus raštas tęsis, kai už kiekvieno kampo ūžia nelietuviška muzika, o jei ir išgirsti lietuvišką žodį, tai tikrai ne apie mergelę ar bernelį. Žmonės palieka gimtinę, tautietis nebemoka suregzti rišlaus, „išraityto“ sakinio savąja kalba. Buvau užsiminęs apie religiją, ir manau, kad tai yra vienas iš tautos „klijų“. Bet, kaip bebūtų gaila šios kultūros dalies nebelieka. Ir tai labai atsispindi jaunime. Jie švaistosi tokias žodžiais kaip „ateizmas“ ir pan. O juk bažnyčiose vykdavo svarbiausi miesto renginiai: koncertai, net spektakliai. Štai dar viena sritis – teatras. Tikriausiai dabar ne kiekvienas galėtumėt pasigirti, kad pabuvojot spektaklyje. Šiomis dienomis paplito žodis „kultūrintis“. Tai reiškia daryti kažką, kitą nei žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu.
Jūs tikriausiai susimąstote, kad aš kalbu vien tik dėl pažymio. Klystat. Kaip jau sakiau, tai liečia mus visus. Juk kultūra – tai tautos pamatas. Nesaugodami ir neigdami mūsų nacionalinę kultūrą, jūs neigiate ir mūsų tautą. Matyt, mūsas kraštas vis vien išnyks. Bet aš tikiu, kad kiekvienas jausdamas pareigą tęsti tautos tradicijas, stengsis įtraukti kitus. Taip sakant „kultūrins“ Lietuvą.
Visų pirma norėčiau plačiau aptarti, kas yra ta nacionalinė kultūra. Pradėsiu nuo klausimo, o kas nėra nacionalinė kultūra? Viskas ką mes kuriam, galvojam, valgom ir yra mūsų kultūra. Kultūros sričių yra daug: menų, paveldo, mokslo, bibliotekos, etninė, kulinarinė ir t.t. Kalbant konkrečiai apie mūsų, lietuvių kultūrą noriu pasakyti, kad turime kuo didžiuotis. Antai tautiška apranga, tokia gyva, kupina energijos… Ne vien tekstilės gaminiais galime pasigirti. Turime tokį unikumą pasauly kaip rūpintojėlio skulptūras, koplytstulpius. Ir šį kraitį, manyčiau, Lietuvai pavyko išsaugoti, kadangi prie Dievo buvę prisirišę senoliai. Tai dar viena kultūros atšaka – religija.
Nūdieną mes perimame juostą ir audžiame toliau. Tik ar dailus raštas tęsis, kai už kiekvieno kampo ūžia nelietuviška muzika, o jei ir išgirsti lietuvišką žodį, tai tikrai ne apie mergelę ar bernelį. Žmonės palieka gimtinę, tautietis nebemoka suregzti rišlaus, „išraityto“ sakinio savąja kalba. Buvau užsiminęs apie religiją, ir manau, kad tai yra vienas iš tautos „klijų“. Bet, kaip bebūtų gaila šios kultūros dalies nebelieka. Ir tai labai atsispindi jaunime. Jie švaistosi tokias žodžiais kaip „ateizmas“ ir pan. O juk bažnyčiose vykdavo svarbiausi miesto renginiai: koncertai, net spektakliai. Štai dar viena sritis – teatras. Tikriausiai dabar ne kiekvienas galėtumėt pasigirti, kad pabuvojot spektaklyje. Šiomis dienomis paplito žodis „kultūrintis“. Tai reiškia daryti kažką, kitą nei žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu.
Jūs tikriausiai susimąstote, kad aš kalbu vien tik dėl pažymio. Klystat. Kaip jau sakiau, tai liečia mus visus. Juk kultūra – tai tautos pamatas. Nesaugodami ir neigdami mūsų nacionalinę kultūrą, jūs neigiate ir mūsų tautą. Matyt, mūsas kraštas vis vien išnyks. Bet aš tikiu, kad kiekvienas jausdamas pareigą tęsti tautos tradicijas, stengsis įtraukti kitus. Taip sakant „kultūrins“ Lietuvą.
Ryte, eidamas mokyklon, mąsčiau ką parašyti į šį kampelį. Jau norėjau rašyti apie šlapdribą, bet dėkui mokytojui Vasiliauskui. Kuris pamokas dailės mokykloje iškeitė į parodos pristatymą.
Renginį tęsė Karolina Levanaitė (Tibeto kultūros namų atstovė, toliau TKN). Ji trumpai apibendrino ciklą ir kiek papasakojo apie Deimantų kelio budizmą (apie tai kitame straipsnyje rašysiu) kaip ir kas su kuo valgoma. Minutėlę įsiterpė galerijos dir. pav. V. Kinčinaitis ir atidarymo proga kita TKN atstovė pasišovė papasakoti plačiau apie kiekvieną kūrinį.