iš savęs gairių archyvas

Atostogų ataskaita

Tik atsikvėpiau… ir jau į mokyklą. Greit laikas bėga. Laba vakarą visi! Jau gan seniai rašiau čia. Nebuvo laiko. Bet šiandien kažkiek parašysiu.

Noriu parašyti kas gero atsitiko per atostogas ir kas nelabai. Visų pirma pradėsiu nuo “nelabai”. Atėjus atostogoms žadėjau daug nuveikti, padaryti. Bet kur tau. Jau porą mėnesių nebuvau bibliotekoj. O taip noriu perskaityt Philip Reeve “Užtemusią lygumą”. Ir dar… neįvyko “kapitalinis kambario tvarkymasis”. Netiek jau ir daug tų “nelabai”.

Ką gero nuveikiau per savaitę poilsio? Tikriausiai daugiau nei blogo. Šeštadienį “kultūrinausi”. Buvau spektaklyje “Sirano de Beržarakas”. Man patiko – žavi, nuotaikinga komedija. Po to… protiškai pailsėjau – dirbau statybose. Ir  bene daugiausiai laiko pareikalavę tinklaraščio pakeitimai. Nuo nulio blogui sukūriau naujus marškinius, taip pramokdamas CSS. Ir pagaliau, nemažai nervų pareikalavęs domeno… nežinau kaip vadinasi, gal domeno nukreipimas. Bet pagaliau perpratau sistemą ir vuolia! Tinklara6tis pasiekiamas adresu http://www.dkarolis.eu/blog/ (pigi galūnė :D ). Prie viso to pasikeitė ir el. paštas: karolis[sraigė]dkarolis.eu .

Vsio.

Be prasmės

Teoriškai diena prasideda 6.50. Vyzdžiai dar susitraukę lyg džiovinti serbentai. Nė pats nesuprasdamas ką darau,nueinu prisipilu virdulį vandens. Ir tik tada kažkodėl susiprantu, kad šiandien savaitgalis (!). Tyliai susikeikęs lipu atgal į lovą.

Praktiškai diena prasideda 9.05. Įsijungiu televizorių ir, pravertęs visus net šešetą kanalų (mat nėra kabelinės) suprantu, kad ši diena nebus visai nieko. Nors iš pirmo žvilgsnio televizorius nerodė nieko gero, bet pažiūrėjęs isitikinau, kad… tikrai nieko gero.

Taip “turiningai” praleidinėjant savaitgalį brolis pasiūlė važiuoti kur nors (tiksliau statomo namo link) su dviračiais. Nepaisant “turiningo” laisvalaikio ryžausi įšeiti pasižmonėti. Be to, dviratis dar niekam nepakenkė… tikriausiai. Tik dabar pastebėjau, kad maršrutas dviračiais pasitaikė įtin panašus į vakar dienos (penktadienio). Tad tai – beprasmiška išvyka, manyčiau.

Vakarop, gal jau vakare. teko važiuoti pas netikrus gimines (ne kraujo). Mat kažkieno gimtadienis besąs. Koks pusprotis gali gimti rudenį… Čia, gimtadienyje tiek daug veiklos, kad net užrašiau šį skaitinį. Ačiū, kad kažkas iš aukščiau pačiulbėjo pasiimti rašiklį ir popieriaus.

Apie savo ego

ego

Autorius

Tai štai. Vargais negalais atplėšiau akis nuo per daug išpūsto publik čato (STASIUKAS HATERZ’iukaj) ir įnikau į šią rašliavą. Bandysiu aprašyti savąjį AŠ. Beveik esu įsitikinęs, kad savęs apibūdinti negalėčiau taip išraiškingai kaip kiti – mane pažįstantys asmenys. Bet jie galės pasireikšti komentarų skiltyje.

Galbūt pradėsiu nuo geresnės pusės, nes kaip ten bebūtų intrigą palieku galui. Esu… “geras” (čia kabutės ne dėl to, kad perkeltinė prasmė, o todėl, nes nesugalvojau abstraktesnio epiteto. Žodžiu…) kai mane supa mažai žmonių, tiksliau vienas asmuo. Dar nemąsčiau, kodėl tampu padorus, valyvas esant tokiam ankštam žmonių ratui… Bet gal tai šaus galvon vėliau. Grįšiu prie to “ankšto rato”. Taigi, kai visą dėmesį sukaupiu į konkrečią asmenybę, aš pradedu pašnekovą gerbti, net negalvoju jo įžeisti ar kitaip jį “sunepatoginti”. Tada lyg persijungiu iš užgauliojo Karolio į nuoširdų (labai nevyriškas žodis, manau), atvirą, besistengiantį suprasti pašnekovą. Nepasakiau visko, ką, manau, norėjot sužinoti apie tą “gėrį”, bet gal jo nėra tiek daug, kad galėčiau per daug plėstis.

Toliau bandysiu apibrėžti kitą mano dinamiškosios esybės pusę. Skaitytojai, su panieka pasitikite mane, t.y. mano šleikštulį. Kadangi apibūdinimą pradėjau pokalbio forma (ta prasme, kaip bendrauju…) tai daug nesiplėsdamas į pievas tęsiu aprašymą apie tą patį bendravimą. Tik šį kart pokalbio ratas yra jau netoks glaudus. Esant šiai aplinkybei mano būdas pasikeičia į… kažką visai man nepriimtino (bent aš taip manau). Pakanka vos poros daugiau žmonių ir jie tarsi kibirkštis dujų kameroje – bum ir aš “evil”. Tada pasirenku, mano manymu, silpniausių nervų žmogystą ir pradedu rėžti tai kas jau gal valandą man kuteno liežuvį. Kadangi draugų tarpe yra silpnesnių (ne fiziškai, gal psichologiškai), tai tas “evil” Karolis užima, kaip bebūtų graudu, didesnę vietą manyje.

Ir pabaigai gailestis ir pažadai. Visu tuo ką parašiau per šį pusvalandį aš noriu pasakyti, kad mane vis dažniau graužia sąžinė. Ir dėl viso šito manau kaltas “evil” aš. Galbūt kai kuriems šis straipsnelis pasirodys kiek narciziškas, o kiti (mano žodinių smūgių aukos) gal visai jo neskaitys… Bet kaip bebūtų naivu, aš stengsiuosi tramdyti velnią ir bandysiu žmoniškai reikštis ir didesnėje nei vieno žmogaus auditorijoje. Tai tiek šiam vakarui.