Nuo šio įrašo, manau, ir pradedu teršti šį tuščią tinklaraštį. Senų senovėje, už devynių jūrų, dešimties vandenų… Šiandien, penktadienį, kaip ir tradicija tapus, išėjau su draugais (vardų neminėsiu) į Brukliną (ne į JAV, į pramonės g. 6). Žinoma, įvykiai klostėsi ne kaip buvo planuota, bet… kadangi mes nieko neplanavom tai seku pasaką toliau. Toliau, važiuojam autobusu. Nežinau, kodėl atsisėdom gale, bet tas neesmė. Važiuojant, prie manęs „neftemom“ pradėjo kabinėtis, kad aš klausau kažką kito nei jie… (ir vėl nuklydau)
Tai štai, pasiekėme Brukliną ir… žinoma ėjom siurbti į save glutamo rūgštį (glutamatą). Kitaip tariant atidavėm savo pinigus (kai kurie ir kitų 
) Hesburger‘iui. (Post scriptum: restorano darbuotojas net įžeidė klientą, nes jis neturėjo 5 centų. Negražu!) Kadangi glutamatas suveikė, piniginė buvo tuščia. Nors viešojo transporto bilietas su 50% nuolaida kainuoja vos 80 centų, bet ir tų jau neturėjau. Tad nusprendžiau keliauti pėsčiomis. Išgirdę šį apsisprendimą bendrakeleiviai nutarė eiti drauge. Gal būt jie buvo užmiršę rugsėjo 1-osios kelionę, o gal būt bijojo grįžti namo. Bet esmė ta, kad pasirinkome „paprasčiausią“ būdą grįžti.
Kelionė prasidėjo gana smagiai. Kažkas padarė EKO kamuolį (toks kamuolys, iš šiukšlių), kurį spardėm iki kol jis nebeatliko savo funkcijos. Taip smagiai beleisdami laiką priėjome draugų pramintą „Dykuma“ kelionės etapą. Kažkur čia vienas iš palydovų išsipasakojo jau senai širdį slėgusias mintis… Bet žinant palydovo charakterį jis nebaigęs istorijos užtilo ir trumpam atsiskyrė nuo būrio.
Besišnekučiuodami priėjome civilizaciją ir visi ėjo sau, kas šikt, kas SRO botus junginėt, kas šiaip memorialus rašyt. Tai tokia eilinio penktadienio istorija. Turiu vilties, kad šis pasakojimas jus bent kiek sudomino. Iki kito karto.
