blogis gairių archyvas

Perpažinimas

Data: 2010 02 26 Kategorija: Įvykiai. 0 Komentarų Gairės: , , , , , .

Sakykit ką norit, bet tarp mūsų atsiranda lyderių, kurių pavyzdžiu sekame. Kartais net nenorėdami, bet sekame. Tikriausiai kažkas panašaus į bandos jausmą. Viena vertus tai yra gerai. Tarkim kai lyderis yra mokytojas, sužinai kažką naujo ir pan. Bet pastebėjau, kad dažnas pasirenka blogąjį pavyzdį. Kas per blogasis pavyzdys? Manau, tai tokios situacijos kaip, “einam susisuksim kaseką, pritapsim gal” arba “ė, žiūrėk į tą. Stovi vienas. Einam pa*izdavot” ir t.t. Daugumai nepavyksta atsispirti tokiems pasiūlymams ir… blogai pasidaro (su atodūsiu).

Bet šį kart nemoralizuosiu, nusibodo! Pasakosiu iš vidaus. Na taip, mane paveikė kažkoks lyderis, pasidaviau. Tyčiojomės. Bet nestipriai. Po truputį. Galų gale tai išaugo į didelį burbulą. Ir sprogo… Bet tai nesibaigė. Tai tapo daugiau nei patyčia. Tapo gyvenimo būdu. Vis prikišdavome frazę su pašaipa. Vėl šaipėmės. Vėl. Ir pastebėjau, pajutau, kad turim baigti tai. Pasakyti VETO. Bet sunku pasakyti tokią akivaizdžią, kartu nepastebimą tiesą. Prieš grupę asmenų, ilgą laiką teigusių, kad tai normalu ne kiekvienas stotų. Tačiau aš… to neįstengiau. Įstengiau, bet labai tyliai, po truputį. Ir štai, pavyko. Susitikome akis į akį su būtybe. Viskas buvo ypatingai sunku. Atrodo pradėsi viską iš pradžių. Bet kur tau. Viskas sunkiau nei maniau. Į galvą dar plūsta šmeižtas, o iš burnos jau virsta sveikinimasis. Sunku. Bet verta. Ledai pralaužti.

Na va, įrodžiau, kad galima atsikratyti blogųjų pavyzdžių.

Apie savo ego

Data: 2009 09 12 Kategorija: Rašliavos. 6 Comments Gairės: , , , .
ego

Autorius

Tai štai. Vargais negalais atplėšiau akis nuo per daug išpūsto publik čato (STASIUKAS HATERZ’iukaj) ir įnikau į šią rašliavą. Bandysiu aprašyti savąjį AŠ. Beveik esu įsitikinęs, kad savęs apibūdinti negalėčiau taip išraiškingai kaip kiti – mane pažįstantys asmenys. Bet jie galės pasireikšti komentarų skiltyje.

Galbūt pradėsiu nuo geresnės pusės, nes kaip ten bebūtų intrigą palieku galui. Esu… “geras” (čia kabutės ne dėl to, kad perkeltinė prasmė, o todėl, nes nesugalvojau abstraktesnio epiteto. Žodžiu…) kai mane supa mažai žmonių, tiksliau vienas asmuo. Dar nemąsčiau, kodėl tampu padorus, valyvas esant tokiam ankštam žmonių ratui… Bet gal tai šaus galvon vėliau. Grįšiu prie to “ankšto rato”. Taigi, kai visą dėmesį sukaupiu į konkrečią asmenybę, aš pradedu pašnekovą gerbti, net negalvoju jo įžeisti ar kitaip jį “sunepatoginti”. Tada lyg persijungiu iš užgauliojo Karolio į nuoširdų (labai nevyriškas žodis, manau), atvirą, besistengiantį suprasti pašnekovą. Nepasakiau visko, ką, manau, norėjot sužinoti apie tą “gėrį”, bet gal jo nėra tiek daug, kad galėčiau per daug plėstis.

Toliau bandysiu apibrėžti kitą mano dinamiškosios esybės pusę. Skaitytojai, su panieka pasitikite mane, t.y. mano šleikštulį. Kadangi apibūdinimą pradėjau pokalbio forma (ta prasme, kaip bendrauju…) tai daug nesiplėsdamas į pievas tęsiu aprašymą apie tą patį bendravimą. Tik šį kart pokalbio ratas yra jau netoks glaudus. Esant šiai aplinkybei mano būdas pasikeičia į… kažką visai man nepriimtino (bent aš taip manau). Pakanka vos poros daugiau žmonių ir jie tarsi kibirkštis dujų kameroje – bum ir aš “evil”. Tada pasirenku, mano manymu, silpniausių nervų žmogystą ir pradedu rėžti tai kas jau gal valandą man kuteno liežuvį. Kadangi draugų tarpe yra silpnesnių (ne fiziškai, gal psichologiškai), tai tas “evil” Karolis užima, kaip bebūtų graudu, didesnę vietą manyje.

Ir pabaigai gailestis ir pažadai. Visu tuo ką parašiau per šį pusvalandį aš noriu pasakyti, kad mane vis dažniau graužia sąžinė. Ir dėl viso šito manau kaltas “evil” aš. Galbūt kai kuriems šis straipsnelis pasirodys kiek narciziškas, o kiti (mano žodinių smūgių aukos) gal visai jo neskaitys… Bet kaip bebūtų naivu, aš stengsiuosi tramdyti velnią ir bandysiu žmoniškai reikštis ir didesnėje nei vieno žmogaus auditorijoje. Tai tiek šiam vakarui.