Rugsėjis, 2009 mėnesio archyvas

Rubiko kubas be saiko

Data: 2009 09 28 Kategorija: Be temos. 0 Komentarų Gairės: , , .

Prieš porą dienų man ir draugui toptelėjo mintis. “Davai” nusiperkam Rubiko kubą! Nuėjom Akropolin į Galvosūkių pasaulį kubų ieškot. Radom. Tik kaina nuvylė (viso labo ~40Lt). Bet mūsų noras išspręsti 1974 metais sukurtą galvosūkį nepalaužė valių. Ėjom į Maximą laimės ieškot. Laimę suradom – rubikas už 10Lt! Nusipirkom. Ir tada prasidėjo…

Pirma, dar nelabai nutuokiat apie įvairius algoritmus (tas tipo formules) bandėm, sukinėjom ir nesigavo. Paskaitę, pasidomėję radome daug algoritmų, padedančių sudėti galvosūkį. Ir… sužinojome Rubiko kubo išsprendimo pasaulio rekordą – 7.08s (man ir burna atsidarė). Štai šie skaičiai tikriausiai ir pastūmėjo mokintis tuos algoritmus.

Šiandien, pirmadienį aš sau ramiai sukioju kubą ir girdžiu traškant braškant kažką šalia. Ir tai buvo Justo (stengiausi nevartot vardų, bet taip išėjo) kubas. Jis kaip pamišęs murmėjo panosėje sukdamas velnio kubą tai šen tai ten. Bendraklasis pastebėjęs, palyginęs mane su Justu nusprendė, kad tai liga (na nevisai taip jis sakė, bet kažką pan.). Ir aš su juo sutinku. Vienas dalykas malonumas, kitas priklausomybė.

Pirmokų (mūsų) krikštynos

Data: 2009 09 25 Kategorija: Įvykiai. 0 Komentarų Gairės: .

Rašau ką tik po dušo, nes kaip jau suprantate krikštynos tai ne krikščioniška šventė. Tai yra kerštas tiesiogine to žodžio prasme. Ši “šventė”, manau, gyvuos dar daug metų, juk tai yra nesibaigianti grandinė. Dar prieš egzekuciją savęs klausiau, kodėl tokie renginiai vyksta. Dabar, sudalyvavęs tokiam renginy, drąsiai galiu teigt, kad tai tėra kerštas. Ir niekas nekaltas (na gal kas nors… bet neesmė).

Be prasmės

Data: 2009 09 19 Kategorija: Šiukšlės. 0 Komentarų Gairės: , , .

Teoriškai diena prasideda 6.50. Vyzdžiai dar susitraukę lyg džiovinti serbentai. Nė pats nesuprasdamas ką darau,nueinu prisipilu virdulį vandens. Ir tik tada kažkodėl susiprantu, kad šiandien savaitgalis (!). Tyliai susikeikęs lipu atgal į lovą.

Praktiškai diena prasideda 9.05. Įsijungiu televizorių ir, pravertęs visus net šešetą kanalų (mat nėra kabelinės) suprantu, kad ši diena nebus visai nieko. Nors iš pirmo žvilgsnio televizorius nerodė nieko gero, bet pažiūrėjęs isitikinau, kad… tikrai nieko gero.

Taip “turiningai” praleidinėjant savaitgalį brolis pasiūlė važiuoti kur nors (tiksliau statomo namo link) su dviračiais. Nepaisant “turiningo” laisvalaikio ryžausi įšeiti pasižmonėti. Be to, dviratis dar niekam nepakenkė… tikriausiai. Tik dabar pastebėjau, kad maršrutas dviračiais pasitaikė įtin panašus į vakar dienos (penktadienio). Tad tai – beprasmiška išvyka, manyčiau.

Vakarop, gal jau vakare. teko važiuoti pas netikrus gimines (ne kraujo). Mat kažkieno gimtadienis besąs. Koks pusprotis gali gimti rudenį… Čia, gimtadienyje tiek daug veiklos, kad net užrašiau šį skaitinį. Ačiū, kad kažkas iš aukščiau pačiulbėjo pasiimti rašiklį ir popieriaus.

Eilinis penktadienis arba kaip dykumoje draugai Eimą kietu darė

Data: 2009 09 18 Kategorija: Pakeliavimai. 3 Comments Gairės: , , , .

4pakeleiviai

Nuo šio įrašo, manau, ir pradedu teršti šį tuščią tinklaraštį. Senų senovėje, už devynių jūrų, dešimties vandenų… Šiandien, penktadienį, kaip ir tradicija tapus, išėjau su draugais (vardų neminėsiu) į Brukliną (ne į JAV, į pramonės g. 6). Žinoma, įvykiai klostėsi ne kaip buvo planuota, bet… kadangi mes nieko neplanavom tai seku pasaką toliau. Toliau, važiuojam autobusu. Nežinau, kodėl atsisėdom gale, bet tas neesmė. Važiuojant, prie manęs „neftemom“ pradėjo kabinėtis, kad aš klausau kažką kito nei jie… (ir vėl nuklydau)

Tai štai, pasiekėme Brukliną ir… žinoma ėjom siurbti į save glutamo rūgštį (glutamatą). Kitaip tariant atidavėm savo pinigus (kai kurie ir kitų :D ) Hesburger‘iui. (Post scriptum: restorano darbuotojas net įžeidė klientą, nes jis neturėjo 5 centų. Negražu!) Kadangi glutamatas suveikė, piniginė buvo tuščia. Nors viešojo transporto bilietas su 50% nuolaida kainuoja vos 80 centų, bet ir tų jau neturėjau. Tad nusprendžiau keliauti pėsčiomis. Išgirdę šį apsisprendimą bendrakeleiviai nutarė eiti drauge. Gal būt jie buvo užmiršę rugsėjo 1-osios kelionę, o gal būt bijojo grįžti namo. Bet esmė ta, kad pasirinkome „paprasčiausią“ būdą grįžti.

Kelionė prasidėjo gana smagiai. Kažkas padarė EKO kamuolį (toks kamuolys, iš šiukšlių), kurį spardėm iki kol jis nebeatliko savo funkcijos. Taip smagiai beleisdami laiką priėjome draugų pramintą „Dykuma“ kelionės etapą. Kažkur čia vienas iš palydovų išsipasakojo jau senai širdį slėgusias mintis… Bet žinant palydovo charakterį jis nebaigęs istorijos užtilo ir trumpam atsiskyrė nuo būrio.

Besišnekučiuodami priėjome civilizaciją ir visi ėjo sau, kas šikt, kas SRO botus junginėt, kas šiaip memorialus rašyt. Tai tokia eilinio penktadienio istorija. Turiu vilties, kad šis pasakojimas jus bent kiek sudomino. Iki kito karto.

Apie savo ego

Data: 2009 09 12 Kategorija: Rašliavos. 6 Comments Gairės: , , , .
ego

Autorius

Tai štai. Vargais negalais atplėšiau akis nuo per daug išpūsto publik čato (STASIUKAS HATERZ’iukaj) ir įnikau į šią rašliavą. Bandysiu aprašyti savąjį AŠ. Beveik esu įsitikinęs, kad savęs apibūdinti negalėčiau taip išraiškingai kaip kiti – mane pažįstantys asmenys. Bet jie galės pasireikšti komentarų skiltyje.

Galbūt pradėsiu nuo geresnės pusės, nes kaip ten bebūtų intrigą palieku galui. Esu… “geras” (čia kabutės ne dėl to, kad perkeltinė prasmė, o todėl, nes nesugalvojau abstraktesnio epiteto. Žodžiu…) kai mane supa mažai žmonių, tiksliau vienas asmuo. Dar nemąsčiau, kodėl tampu padorus, valyvas esant tokiam ankštam žmonių ratui… Bet gal tai šaus galvon vėliau. Grįšiu prie to “ankšto rato”. Taigi, kai visą dėmesį sukaupiu į konkrečią asmenybę, aš pradedu pašnekovą gerbti, net negalvoju jo įžeisti ar kitaip jį “sunepatoginti”. Tada lyg persijungiu iš užgauliojo Karolio į nuoširdų (labai nevyriškas žodis, manau), atvirą, besistengiantį suprasti pašnekovą. Nepasakiau visko, ką, manau, norėjot sužinoti apie tą “gėrį”, bet gal jo nėra tiek daug, kad galėčiau per daug plėstis.

Toliau bandysiu apibrėžti kitą mano dinamiškosios esybės pusę. Skaitytojai, su panieka pasitikite mane, t.y. mano šleikštulį. Kadangi apibūdinimą pradėjau pokalbio forma (ta prasme, kaip bendrauju…) tai daug nesiplėsdamas į pievas tęsiu aprašymą apie tą patį bendravimą. Tik šį kart pokalbio ratas yra jau netoks glaudus. Esant šiai aplinkybei mano būdas pasikeičia į… kažką visai man nepriimtino (bent aš taip manau). Pakanka vos poros daugiau žmonių ir jie tarsi kibirkštis dujų kameroje – bum ir aš “evil”. Tada pasirenku, mano manymu, silpniausių nervų žmogystą ir pradedu rėžti tai kas jau gal valandą man kuteno liežuvį. Kadangi draugų tarpe yra silpnesnių (ne fiziškai, gal psichologiškai), tai tas “evil” Karolis užima, kaip bebūtų graudu, didesnę vietą manyje.

Ir pabaigai gailestis ir pažadai. Visu tuo ką parašiau per šį pusvalandį aš noriu pasakyti, kad mane vis dažniau graužia sąžinė. Ir dėl viso šito manau kaltas “evil” aš. Galbūt kai kuriems šis straipsnelis pasirodys kiek narciziškas, o kiti (mano žodinių smūgių aukos) gal visai jo neskaitys… Bet kaip bebūtų naivu, aš stengsiuosi tramdyti velnią ir bandysiu žmoniškai reikštis ir didesnėje nei vieno žmogaus auditorijoje. Tai tiek šiam vakarui.