'Įvykiai' kategorijos archyvas

Perpažinimas

Sakykit ką norit, bet tarp mūsų atsiranda lyderių, kurių pavyzdžiu sekame. Kartais net nenorėdami, bet sekame. Tikriausiai kažkas panašaus į bandos jausmą. Viena vertus tai yra gerai. Tarkim kai lyderis yra mokytojas, sužinai kažką naujo ir pan. Bet pastebėjau, kad dažnas pasirenka blogąjį pavyzdį. Kas per blogasis pavyzdys? Manau, tai tokios situacijos kaip, “einam susisuksim kaseką, pritapsim gal” arba “ė, žiūrėk į tą. Stovi vienas. Einam pa*izdavot” ir t.t. Daugumai nepavyksta atsispirti tokiems pasiūlymams ir… blogai pasidaro (su atodūsiu).

Bet šį kart nemoralizuosiu, nusibodo! Pasakosiu iš vidaus. Na taip, mane paveikė kažkoks lyderis, pasidaviau. Tyčiojomės. Bet nestipriai. Po truputį. Galų gale tai išaugo į didelį burbulą. Ir sprogo… Bet tai nesibaigė. Tai tapo daugiau nei patyčia. Tapo gyvenimo būdu. Vis prikišdavome frazę su pašaipa. Vėl šaipėmės. Vėl. Ir pastebėjau, pajutau, kad turim baigti tai. Pasakyti VETO. Bet sunku pasakyti tokią akivaizdžią, kartu nepastebimą tiesą. Prieš grupę asmenų, ilgą laiką teigusių, kad tai normalu ne kiekvienas stotų. Tačiau aš… to neįstengiau. Įstengiau, bet labai tyliai, po truputį. Ir štai, pavyko. Susitikome akis į akį su būtybe. Viskas buvo ypatingai sunku. Atrodo pradėsi viską iš pradžių. Bet kur tau. Viskas sunkiau nei maniau. Į galvą dar plūsta šmeižtas, o iš burnos jau virsta sveikinimasis. Sunku. Bet verta. Ledai pralaužti.

Na va, įrodžiau, kad galima atsikratyti blogųjų pavyzdžių.

Vasario 16 – dvigubai šventė

Sutapk tu taip. Atrodo užgavėnės ir vailstybės atkūrimas neturi nieko bendro. Bet visko pasitaiko, net trys šventės per savaitgalį, ir dvi – per dieną. Nors nė vienos kažkaip specialiai neminiu, bet kartais skanu ir blynų pavalgyt, ir prisimint istorija. Taigi, vaigi, nagi, tarki…

1918m. vasario 16d. Palyginus visai neseniai, prieš 92 metus atsitikęs įvykis iš pažiūros paprastas to meto padarinys – valstybė išsikovojo laisvę. Bet pažvelgus giliau, šis įvykis apsidengia nežinomybės skraiste. Juk taip ir nerastas Lietuvos nepriklausomybės aktas. Gal jo išvis nebuvo? Gal tai tebuvo lėlė vaikams nuraminti? Iškyla begalė klausimų. Ir tiek pat teorijų.

Užgavėnės. Lyginant su minėtu įvykiu, švenčiamos jau prieš dagiau kaip tūkstantmetį. Bet tiek abejonių, klausimų tiek nekyla. Gal dėl to, kad tai įaugę giliau nei valstybė. Užgavėnės ilgam daug kur buvo užmirštos ir tik praeito amžiau pabaigoje atgaivintos. Tačiau tai nebuvo laikinas “vandens išjudinimas”. Viso labo gyvuoja iki šiol. Kasmet 7 savaitės prieš Velykas liaudis žygiuoja žiemos išvaryt: dedasi kaukes, degina Morę (nors šiais metais tikriausiai žiema neišsigąs…).

Renginių ciklo „Budos mieste” atidarymas

Ryte, eidamas mokyklon, mąsčiau ką parašyti į šį kampelį. Jau norėjau rašyti apie šlapdribą, bet dėkui mokytojui Vasiliauskui. Kuris pamokas dailės mokykloje iškeitė į parodos pristatymą.

Tai taip, iš dailės mokyklos patraukėm į Šiaulių Dailės galeriją, kur 17:30 įvyko renginių ciklo Budos mieste atidarymas. Šis ciklas pristatomas jau trečiame Lietuvos mieste (prieš Šiaulius – Kaune ir Vilniuje). Tai nėra vien paroda. Budos mieste apima budistinio meno kūrinių parodas ir budistinės filosofijos paskaitas. Bet aš plačiau apie parodos atidarymą papasakosiu.

Atidarymas prasidėjo šilta, mįslinga Rytų muzika. Jai skambant pamažu pasikėlė užsklandos ir išvydome svarbiausius parodos eksponatus: penkias Budos išraiškų (ar kaip ten…) thankas. Plačiau apie tai:

Tibetietiškos thankos – senoji Tibeto budizmo dailė, vaizduojanti tradicinio budizmo atvaizdus: Budos aspektus, jų mandalas, istorinius mokytojus. Į ritinius susukami paveikslai tibetiečių klajoklių tautoje atsirado dėl patogumo. Thanka yra sudėtingas objektas, susidedantis iš piešinio, kuris gali būti tapytas ar siuvinėtas, tekstilės rėmo bei vieno iš papildomų elementų: šilkinio uždangalo, odinių kampų, medinių kraštų (viršuje ir apačioje). Tradiciškai thankos tapomos ant šilko ar medvilnės, o dažų pigmentui gali būti naudojamas auksas ir brangakmeniai. Religiniu požiūriu jos tarnauja kaip tikslios dvasinės gairės, jų simbolizmas yra itin gilus, suteikiantis daug erdvės studijoms bei atradimams. (šaltinis: http://www.siauliugalerija.lt/)

Renginį tęsė Karolina Levanaitė (Tibeto kultūros namų atstovė, toliau TKN). Ji trumpai apibendrino ciklą ir kiek papasakojo apie Deimantų kelio budizmą (apie tai kitame straipsnyje rašysiu) kaip ir kas su kuo valgoma. Minutėlę įsiterpė galerijos dir. pav. V. Kinčinaitis ir atidarymo proga kita TKN atstovė pasišovė papasakoti plačiau apie kiekvieną kūrinį.

Man kaip žaliam Rytų kultūrose, tai ši paroda paliko didelį susidomėjimą. Pirma, thankos tai kažkoks neįmanomas kūrinys – tiek detalių, filosofijos. Ir antra, pati kultūra. Net paskatino plačiau pasidomėti. Tad, kaip jau minėjau greitu metu parašysiu ką nors apie Rytus, konkrečiai apie budizmą.

Pirmokų (mūsų) krikštynos

Rašau ką tik po dušo, nes kaip jau suprantate krikštynos tai ne krikščioniška šventė. Tai yra kerštas tiesiogine to žodžio prasme. Ši “šventė”, manau, gyvuos dar daug metų, juk tai yra nesibaigianti grandinė. Dar prieš egzekuciją savęs klausiau, kodėl tokie renginiai vyksta. Dabar, sudalyvavęs tokiam renginy, drąsiai galiu teigt, kad tai tėra kerštas. Ir niekas nekaltas (na gal kas nors… bet neesmė).

Sveiki!

Pradėsiu.