Sakykit ką norit, bet tarp mūsų atsiranda lyderių, kurių pavyzdžiu sekame. Kartais net nenorėdami, bet sekame. Tikriausiai kažkas panašaus į bandos jausmą. Viena vertus tai yra gerai. Tarkim kai lyderis yra mokytojas, sužinai kažką naujo ir pan. Bet pastebėjau, kad dažnas pasirenka blogąjį pavyzdį. Kas per blogasis pavyzdys? Manau, tai tokios situacijos kaip, “einam susisuksim kaseką, pritapsim gal” arba “ė, žiūrėk į tą. Stovi vienas. Einam pa*izdavot” ir t.t. Daugumai nepavyksta atsispirti tokiems pasiūlymams ir… blogai pasidaro (su atodūsiu).
Bet šį kart nemoralizuosiu, nusibodo! Pasakosiu iš vidaus. Na taip, mane paveikė kažkoks lyderis, pasidaviau. Tyčiojomės. Bet nestipriai. Po truputį. Galų gale tai išaugo į didelį burbulą. Ir sprogo… Bet tai nesibaigė. Tai tapo daugiau nei patyčia. Tapo gyvenimo būdu. Vis prikišdavome frazę su pašaipa. Vėl šaipėmės. Vėl. Ir pastebėjau, pajutau, kad turim baigti tai. Pasakyti VETO. Bet sunku pasakyti tokią akivaizdžią, kartu nepastebimą tiesą. Prieš grupę asmenų, ilgą laiką teigusių, kad tai normalu ne kiekvienas stotų. Tačiau aš… to neįstengiau. Įstengiau, bet labai tyliai, po truputį. Ir štai, pavyko. Susitikome akis į akį su būtybe. Viskas buvo ypatingai sunku. Atrodo pradėsi viską iš pradžių. Bet kur tau. Viskas sunkiau nei maniau. Į galvą dar plūsta šmeižtas, o iš burnos jau virsta sveikinimasis. Sunku. Bet verta. Ledai pralaužti.
Na va, įrodžiau, kad galima atsikratyti blogųjų pavyzdžių.
Užgavėnės. Lyginant su minėtu įvykiu, švenčiamos jau prieš dagiau kaip tūkstantmetį. Bet tiek abejonių, klausimų tiek nekyla. Gal dėl to, kad tai įaugę giliau nei valstybė. Užgavėnės ilgam daug kur buvo užmirštos ir tik praeito amžiau pabaigoje atgaivintos. Tačiau tai nebuvo laikinas “vandens išjudinimas”. Viso labo gyvuoja iki šiol. Kasmet 7 savaitės prieš Velykas liaudis žygiuoja žiemos išvaryt: dedasi kaukes, degina Morę (nors šiais metais tikriausiai žiema neišsigąs…).
Ryte, eidamas mokyklon, mąsčiau ką parašyti į šį kampelį. Jau norėjau rašyti apie šlapdribą, bet dėkui mokytojui Vasiliauskui. Kuris pamokas dailės mokykloje iškeitė į parodos pristatymą.
Renginį tęsė Karolina Levanaitė (Tibeto kultūros namų atstovė, toliau TKN). Ji trumpai apibendrino ciklą ir kiek papasakojo apie Deimantų kelio budizmą (apie tai kitame straipsnyje rašysiu) kaip ir kas su kuo valgoma. Minutėlę įsiterpė galerijos dir. pav. V. Kinčinaitis ir atidarymo proga kita TKN atstovė pasišovė papasakoti plačiau apie kiekvieną kūrinį.